Pradedu savo gyvenimo istoriją. Aš nežinau, ar Jums bus įdomu. Iš tikrųjų aš net nežinau, ar viešinsiu šį beprasmį blogą.
Nusprendžiau jį rašyti, kadangi neturiu kur išsilieti. Neturiu kam pasipasakoti.
Viskas prasidėjo tada, kai aš gimiau. Tėvas nenorėjo jokių vaikų, tačiau jau taip atsitiko, kad man buvo lemta gimti... Kai tik aš gimiau tėvas iškarto paliko mano motiną ir išėjo girtauti. Kai būdavau maža ir sėdėdavau ant sūpynių, dažnai jį matydavau su kažkokiais vyrais. Jie sėdėdavo ir gerdavo. Vėliau jeigu kartais tėvas pareidavo namo girtas, jis visada mušdavo mano mamą, o kartais kliūdavo ir man. Aš visada klausdavau mamos, kodėl tėtis taip elgiasi, kodėl jis mus muša... Deja atsakymo nesulaukdavau, tik kartais pamatydavau ašara tekančia mamos pabalusiu skruostu... Aš užsidarydavau kambary ir piešdavau... Piešdavau saulę, medžius... Šiuos piešinius mama iki šių dienų saugo...
Gyvenu su mama mažame bute netoli Vilniaus centro. Turiu savo mažą kambarėlį kuriame leidžiu visas savo dienas... Mano mama ilgai dirba, todėl aš visada viena namuose. Aš neturiu su kuo pasišnekėti, kadangi kartais mama grįžta paryčiais, o kartais visai negrįžta...
Kaip jau minėjau esu tikru tikriausia pilka pelė. Visi iš manęs šaiposi. Visa mokykla. Tačiau vienas žmogus man padeda nepalūžti. Tai tokio pat likimo mergaitė iš vyresnės klasės. Kartais mes su ja susitinkame, aš esu buvus pas ja svečiuose.
Mokausi vien dešimtukais. Esu geriausia mokyklos mokinė. Beje, mokausi 10 klasėje...
O toliau sužinosite netrukus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą