1 skyrius

"Pašokusi iš lovos nuo telefono skambučio, labai išsigandau. Kas man gali skambinti taip vėlai ir "man"? Aš esu tik tuščia vieta. Keista...
Aš: Klausau?
?: Lota, tu?
Aš: Taip, pone, aš.
?: Klausyk mažule, po 15 minučių kieme.
Aš: Kas jūs? Kas nutiko?
?: Ateik ir viską sužinosi.
pyyyyyyyyyyyyyyyyyp.

Išsprogusiomis akimis žiūrėjau į laikrodį. Po 6:15. Ką daryt? Ar eit į kiemą? Ar likt namie? Nusprendžiau eiti. Apsirengiau ilgu paltu, šiltom kumštinėm pirštinėm, užrankinau butą ir išėjau.
Ką aš matau? Ogi nieko. Tik iš kažkur toli atsivelka kažkoks vaikinas. Pala, kažką jis man primena... Em... Klasiokas Vilius? Čia tas pats, kuris iš manęs labiausiai šaipėsi? Ką jis čia veikia?
Jis: Sveika
Aš: Viliau? Ką čia veiki? Ko tu nori?
Jis: Aš noriu su tavimi pakalbėti.
Aš: O aš... Aš nenoriu kalbėti.
Jis: Reikia, - tvirtu ir kiek rėkiančiu balsu tarė jis.
Aš: Aš niekur neisiu, kalba baigta. Ate.

Kiek nuėjusi į šalį, pajutau, kad kažkas paėmė man už rankos. Nespėjus pratarti nė žodžio, privažiavo kažkoks automobilis. "Kas čia bus?", "Ką man darys?" - pasipylė mintys. Su prievarta buvau įgrūsta į automobilį. Ten sėdėjo du praplikę vyriškiai, gana suaugę.
Aš: Ką jūs darote?
Vilius: Nieko, ramiai.

Po valandos jau buvome vietoje. Keistas namas per vidurį miško, šalia tekantis upelis...
Man užrišo burna su kažkokia sena skara ir nuvedė į tą namą ir uždarė kažkokioje patalpoje... Buvo geras vakaras, aplinkui nė dvasios. Netrukus į patalpą atėjo pusnuogis vienas iš plikų vyriškių.
Aš: Neeeeeee! Nelieskite manęs!

Tačiau vyriškis atrodo lyg negyvas: nešnekėjo, nieko.
Jis priėjo prie manęs, pradėjo glamonėti, bučiuoti. Netrukus jis atsegė man marškinius, nuėmė kelnes. Aš šaukiau, bet niekas manęs negirdėjo. Niekas neatėjo...
Siaubas baigėsi.
Ryte pabudusi neradau nieko. Buvau tik aš ir mano nešvarus kūnas. Jaučiausi nepaprastai nešvari ir bjauri. Nenorėjau savęs girdėti ir nenorėjau niekam žiūrėti į akis. Greitai atsikėliau, susirinkau daiktus ir išsinešdinau.


Mamos namie nebuvo. Greitai nusimaudžiau ir pradėjau gaminti valgyti. Kadangi jau buvau pavėlavus į mokyklą nemažai laiko, tai apsimečiau serganti.
Mama: Dukrele, kas nutiko?
Aš: Nieko, mama. Apsirgau, peršalau matyt.

Rankos drebėjo nuo melo. Staiga pasijutau blogai. Teko iškviesti greitąją.

Štai aš ir ligoninėje. Laukiu tyrimų rezultatų. Staiga ateina gydytojas. Jo veido išraiška buvo neapsakoma. Jis žiūrėjo į mane su pasibaisėjimu. Staiga jis tarė:
- Panelė, turite didelių rūpesčių. Jūs... Jūs.. Nėščia... Nėščia... Nėščia..
"Nėščia... Nėščia.." - baisiai nuskambėjo šie žodžiai... "


Staiga pabudau. Mama grįžo iš darbo.